Korėjietiškos dramos nagrinėja biuro gyvenimo realijas ir devintojo dešimtmečio nostalgiją

Korėjietiškų dramų dėmesys vėl krypsta į biurų pasaulį. Pastaruoju metu ekranus pasiekė kelios istorijos, vaizduojančios darbo vietos sunkumus, nepatogias akimirkas įmonių vakarėliuose ir kasdienybę, sukuriantį žodį „rezultatas“. Tą pačią temą nagrinėja tvN drama „Taifūno korporacija“ ir JTBC drama „Ponas Kimas, didelės korporacijos darbuotojas, gyvenantis namuose“.

Abu darbai, nors ir skirtingais būdais, ryškiai atspindi savo epochų dvasią. „Taifūno korporacija“ siekia suteikti vilties devintojo dešimtmečio IMF krizės beviltiškumui, o „Ponas Kimas, didelės korporacijos darbuotojas, gyvenantis namuose“ realistiniu būdu vaizduoja dabartinę įmonių kultūrą, ir abu tyrinėja „dirbančio žmogaus“ portretą.

„Taifūno korporacija“ pasakoja istoriją apie žmones, kurie bando atkurti įmonę net ir krizės bei chaoso metu. Siužete pagrindine tema tampa IMF finansų krizė, kaip nacionalinė nelaimė. Kang Tae-poong (vaidina Lee Joon-ho) kažkada klajojo po Apgujeong gatves, tačiau po tėvo mirties perėmė prekybos įmonę, ir taip jo gyvenimas įgavo naują kryptį. Jo ir buhalterės Oh Mi-seon (vaidina Kim Min-ha) pastangos, siekiant išgelbėti bankrutuojančią įmonę, yra ne tik paprasta augimo istorija, bet ir „bendruomenės atstatymo pasakojimas“.

Detalus epochos pristatymas didina emocinį įsitraukimą. Tokie daiktai kaip „beeper“, „Citi telefonas“, teleksas ir magnetofonas puikiai atkuria devintąjį dešimtmetį. Šukuosenos, makiažas ir apranga taip pat skleidžia „ano meto“ dvasią. Šis aukštos kokybės vizualinis pateikimas nėra tik nostalgija; tai priemonė, kuria atskleidžiama vienos kartos išgyvenimo istorija, nepraradusi šypsenos ekonominių sunkumų akivaizdoje.

„Ponas Kimas, didelės korporacijos darbuotojas, gyvenantis namuose“ iš visai kitos perspektyvos piešia „darbuotojo“ portretą. Kim Nak-soo (vaidina Ryu Seung-ryong) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tobulas sėkmės žmogus. 25 metai didelėje korporacijoje, nuosavas butas Seule, sūnus, baigęs prestižinį universitetą, vidutinio amžiaus galva, vairuojantis prabangų automobilį.

Tačiau kamera atkakliai rodo tuštumą už blizgančios išvaizdos. Atsiskleidžia „senio piktadario“ veidas, organizacijoje tik besiblaškančio žmogaus, šeimos apleisto tėvo, savo gyvenimo rėmus į įmonės hierarchiją įspraudusio žmogaus vargingumas.

Kim Nak-soo primena visų pažįstamą viršininko veidą. Jo tėviškas griežtumas, kai sūnui sako: „Tiesiog eik į kariuomenę“, jo veidmainystė, kai nurodo pavaldiniui atsisakyti paaukštinimo, pavydas, kurį jaučia matydamas bendradarbio sėkmę. Netgi scena, kai renkasi rankinę, ieškodamas kainų kategorijos „pigiau nei viršininkas, bet brangiau nei jaunesnysis“, simbolizuoja jo kartos sudėtingą savimonę. Taip „Pono Kimo istorija“ tampa realybės satyra, paslėpta po juoko kauke.

Abiejų dramų populiarumas galiausiai slypi „realybės atspindėjime“. Patirtys, kurias galėjo išgyventi kiekvienas, natūraliai įsilieja į istorijas. Nors jos apima skirtingus laikotarpius, abi turi bendrą bruožą: jos sukuria tarpusavio supratimą tarp kartų per „paprastų žmonių išgyvenimo istorijas“, kurių darbo vieta yra jų gyvenimo scena.

Kultūros kritikas Jung Deok-hyun teigia: „Žiūrovai jau seniai stipriai rezonuoja su turiniu, kuris atspindi realybės dalis. Laikais, kai sėkmė nėra lengva, žiūrovai ieško paguodos istorijose, kurios atstovauja jų kančias. Abiejų darbų populiarumo priežastis yra ta, kad jie tiksliai atitiko visuomenės poreikį „empatiškam turiniui““. khd9987@sportsseoul.com

Korėjos interneto vartotojai entuziastingai komentuoja, giria dramų realizmą ir nostalginius elementus. Daugelis jaučiasi lyg matydami savo gyvenimą ekrane ir teigiamai vertina tai, kad serialai atvirai parodo darbo vietos iššūkius ir žmonių santykius.